Dvi panelės
Pilies gatvėje. 1975 Algimantas Kunčius
*
Tau sielį suriši
iš tylos ir dilgėlių odos
iš rytmečio samanų
surišiu žilvičiais
vienišų miškų kamienus
kai kur jiems paliksiu
žievės, šakų ir lapų
paukščiai suks lizdus ant sielio
o žuvys ir gyvatės sveikinsis
tau sielį surišiu
iš rankų kurios padeda
iš pirštų kurie įpina
mėnulį tau į plaukus
tau sielį surišiu
iš dainuojančių uolų, iš dainuojančių kamienų
kur vėjas save pagauna nakties aide
tau sielį surišiu
iš ūkanos ryto
tau sielį surišiu
kur ir pamišėlis tilps
ir dūmas
iš apanglėjusių pelenų
tau sielį surišiu
kuriuo valtininkas nebebijo
sudužti
kur krantai ir upė viena
kur tu eini per bangas
ir kiaurai per salas
į uolą
kur žuvėdros
su žuvimis snape
šoka ant sūpuojančių bangų
kur irklai nuleisti
leidžia luotui plaukti
į mirtį
tau sielį surišiu
kur tu ir aš
esam viena
kur vienas kitą rasim
ant miego laiptų
kur mes pasibučiuosim
akmens tyloje
kriauklėj virš jūrų
skrendančioj
tau sielį surišiu
iš žolės švelnumo
iš meldo pjaunančio aštrumo
tau sielį surišiu
iš upės stiprumo
iš bangų lengvumo
ir mes nuskriesim
mes nuplauksim į save
ir įsiminsime bet kur
kad buvo kadais jau aš ir tu
Burtininkas
Tavo sielą laikau
tarsi paukštelį
rankoje
tu manai aš užburiu tave
tačiau tu užburi mane
*
Ar tai nebuvo tuőmet
kai yrėsi akla akis
kai kurčius prabilo
ar tai nebuvo tuőmet
kai uola valtyje susvyravo
ir dangus į dugną
nukrito
tai kas mes per žuvys
tik tokios trumpaamžės
vien pliuškenimas tarp bangų
*
Visi mes medžiokliai, naktis ir vėjas
pasaulis išnyks migloj ir apgaulėj
žemė drebės, akmenys verks
ėriukas ės tamsiai raudonas aguonas
nuplikusiom kalvom patrauks astronautai
su kailiais iš akmens amžiaus ir priešistorės
su genų strėlėmis, nuodais ir virusais
Pano fleita, kuris medžiotoju tapo, joje �
nesukruvinta lūpa � dar tvyro ankstyvoji tyla
*
Tunelio gale
baigiasi tamsa
sako pradžia
tunelio pradžioje
baigiasi tamsa
sako galas
kas pradžia ir kas galas
mes nežinom
tamsiai sako vidurys
*
Kur žmogus kalba
tenai jis ir tyli
apie didžiąją meilę
kuri visas naktis perplaukė
visas žvaigždes įžiebė
ir rytmetį sukūrė
kur žmogus kalba
tenai jis ir tyli
apie didžiąją meilę
kurią jis ir kuri
ir jį palaidojo
*
Aš nebeskiriu,
kur melai, dvasininkai ir terapeutai.
Aš patekau tarp sakinių.
Manęs nebesaugo jokie kableliai,
joks brūkšnys niekur nebeveda,
po dvitaškio niekas nebeseka.
Kabutės nieko nebeužkabina.
Mano šūksnis be šauktuko.
Mano klaustukas � gyvatė,
kylanti prieš bet kokį klausimą.
*
Tu suvalgei mano širdį
kaip valgoma žuvis
paklydusi balta žuvis
iš pasakos
o dabar kalbi su manim
svetimais žodžiais
ir aš žinau
kad tai juk aš
ir nieko aš nesuprantu
*
Akluose meilės vandenyse
tuščia ranka sužvejoju
žvaigždę iš Baltijos jūros
įsistatau giliai po akim
ir plaukiu pas tave
per nakties tinklus
*
Nieko iš mūsų neliks
bet bus uola
sala ir krantas
ir visad galbūt dar vanagas
Poetry between magical incantation and the prose of life
Life? What is life?
Prose it is not. No, it is not prose.
Scream and mute silence. That is life.
Magical irritation.
Words are white pebbles, rolling out of night towards loneliness. Poets
are
magicians. Seekers. Callers. Not the market, the mute silence of rock
answers them. They have no answers in their hand. Sand only. Only sand.
They don't ask for the schedules of nothingness, for the rolling freight
trains of consumption crammed. They don't ask for the prose of life or
of
death, they are poetry, that is breath now and here.
The white of a snowdrop sucks up the blackness of the letters.
For all the certainly positive enlightenment and intellectualization in
the
midst of prosaic dead ends deep under the skin the magic of early fire
is
twitching, magical singing, siren-like, the broken wing of a bird, who
was
seeking freedom, voice and expression.
Magical incantation, magical enchantment, that doesn't mean hymn, prayer,
epic song, that is to be a thou here and now, to found and to establish.
Against unemployment, anonymity, isolation, to let shine again a
countenance, a face that exchanges questions and seeks answers in the
person
opposite and in the other.
It is inevitable to see how systems shoot up, analyses, strategies,
plays on
language, systemic thinking--but the simplest thing remains. Its magic
as
well. A child's lifting of the eyes. The unfamiliarness of a willow leaf.
The mute silence of a blade of grass. The unspeakability of the second
of
paralysis after shock.
In the age of cloning there are still stars. The soul of the human being
is
still desert. Exile.
Lithuania is Europe and yet it is itself its own finding.
translated by Jeanne Cortiel
Poetry between magical
incantation and the prose of life
Leben ? Was ist Leben ?
Prosa ist es nicht. Nein, es ist nicht Prosa.
Aufschrei und Stumme. Das ist Leben.
Magische Irritation.
Worte sind weiße Kiesel, die rollen aus der Nacht heraus der Einsamkeit
zu.
Dichter sind Magier. Suchende. Rufende.
Nicht der Markt, die Stumme des Fels antwortet ihnen.
Sie haben keine Antworten in der Hand.
Sand nur. Nur Sand.
Sie fragen nicht nach den Fahrplänen des Nichts, nach den rollenden
Güterzügen des Konsums vollgestopft. Sie fragen nicht nach der Prosa des
Lebens oder der des Todes, sie sind Poesie, das heißt Atem jetzt und
hier.
Das Weiß eines Schneeglöckchens saugt auf die Schwärze der Buchstaben.
Bei aller zu bejahenden Aufklärung und Intellektualisierung mitten in
den
prosaischen Sackgassen zuckt noch tief unter der Haut der Zauber eines
frühen Feuers, magisches Singen, sirenenhaft, der gebrochene Flügel
eines
Vogels, der Freiheit suchte, Stimme und Ausdruck.
Magical incantation, magische Bezauberung, das heißt nicht Hymne, Gebet,
Heldenlied, das ist, hier und jetzt ein Du zu sein, zu stiften und zu
gründen. Gegen Arbeitslosigkeit, Anonymität, Vereinsamung wieder
leuchten zu
lassen ein Antlitz, ein Gesicht, das Fragen austauscht und Antworten
sucht
im Gegenüber und im andern.
Es ist unumgänglich, zu sehen, wie System hochschießen, Analysen,
Strategien, Sprachspiele, systemisches Denken - aber das Einfache
bleibt.
Seine Magie auch. Der Augenaufschlag eines Kindes. Die Unbekanntheit
eines
Weidenblatts. Die Stumme eines Grashalms. Die Unsagbarkeit einer
Schrecksekunde.
Im Zeitalter des Klonens gibt es noch immer Sterne. Die Seele des
Menschen
ist noch immer Wüste, Exil.
Litauen das ist Europa und ist doch sich selbst eigene Findung.
Literatura ir menas 2004 geguzčs 28 :
Oberhessische Presse 24.7. 1997 :
Winius 1996 / auf Polnisch : ZNAD WILII 1996.07.1-15 :